Osteochondrozė

Osteochondrozė – tai degeneracinis distrofinis tarpsalankstelinio disko pažeidimas, kurio metu procesas, dažniausiai prasidėjęs slankstelio pulpiniame branduolyje, aktyviai plinta į visus disko elementus, o vėliau įtraukiamas ir visas segmentas (gretimų slankstelių kūnai, tarpslanksteliniai sąnariai bei raiščių jungtys).

Osteoartrozė – gali pasireikšti:

  • galvos skausmais (netgi labia stipriais) ar svaigimu;
  • regos ar klausos sutrikimu:
  • kaklo, nugaros (krūtinės dalis),  juosmens skausmais; .
  • kojų, rankų tirpimu;

Gydant stuburo osteochondrozę įtraukiami neuropatologai, ortopedai, neurochirurgai ir manualiniai terapeutai.

Osteochondrozė tai pirminė stuburo liga, ir didžioji jos klinikinių požymių dalis yra vertebraliniai sindromai.

Ligai progresuojant, veikiami nerviniai dariniai (juos maitinančios kraujagyslės) stuburo kanale ir tarpslankstelinėse angose, o tai nulemia neurologinius sindromus – jų kompresijas arba išemijas (sindromai, vertebrogeniniai pagal kilmę, tačiau pagal savo pobūdį – neurologiniai). Jiems dažniausiai taikomas neurologinis (konservatyvus) ar neurochirurginis gydymas (dekompresijos).

Galiausiai, vertebrogeniniai reiškiniai neretai turi įtakos magistralinėms galvos smegenų kraujagyslėms – stuburo arterijoms, sukeldami labai sunkius smegenų kraujotakos sutrikimus. Kartais vertebraliniai ir vertebrogeniniai sindromai diagnozuojami vienam ir tam pačiam žmogui – tokiais atvejais būtinas kombinuotas poveikis.

Tarptautinės statistinės ligų klasifikacijos dešimtoje peržiūroje (TLK-10) stuburo osteochondrozė žymima kodu M42 ir priskiriama kategorijai – deformuojančioms dorsopatijoms, atramos ir judėjimo sistemos bei jungiamojo audinio ligų grupėms.

Osteochondrozei susiformuoti sudaro sąlygas diskų mikrotraumos, atsiradusios keliant sunkumus ir esant didesniems krūviams, hipodinamija, ilgalaikis buvimas vienoje pozoje, vystymosi anomalijos, endokrininės-hormoninės priežastys (nutukimas, nėštumas), imuninis faktorius ir kt.

Klinikinei osteochondrozei būdinga lėtinė eiga, pasižyminti skirtingos trukmės paūmėjimo bei remisijos periodais.

Osteochondrozės diagnostikoje galima išskirti šias sindromų (susirgimų) grupes:

  • Refleksiniai (neurovaskuliniai, toniniai-raumenų, neurodistrofiniai)
  • Kompresiniai (spinaliniai, šakneliniai, kraujagysliniai)
  • Mioadaptaciniai (posturaliniai).

– nerviniai impulsai, „peršokdami“ į priekines atšakas, iššaukia refleksinę inervuojamų raumenų įtampą (defans) – todėl pradeda formuotis refleksiniai toniniai-raumenų sindromai;

– „peršokdami“ į simpatinių centrų šonines atšakas sukelia refleksinius vazomotorinius, t. y. kraujagyslinius bei neurodistrofinius susirgimus (neurodistrofiniai sindromai apibūdinami tuo, jog nepakankamai krauju aprūpinami audiniai (dažniausiai raiščiai ir sausgyslės) prisitvirtinimo prie kaulinių struktūrų vietose, pakinta – atsisluoksniuoja, išbrinksta, tampa skausmingi palpuojant ar tempiant.

Refleksiniai sindromai:

  • Cervikalinis – aštrus skausmas kakle.
  • Cervikalgija – lėtinis skausmas kakle.
  • Cervikokranialgija – skausmas kakle, sklindantis į galvą.
  • Cervikobrachialgija – skausmas kakle, sklindantis į petį.
  • Stuburinės arterijos sindromas – pasireiškia simpatinio rezginio pažeidimo atveju; jam būdingi pulsuojantys galvos skausmai – „šalmo“ simptomas, spengimas ausyse, galvos svaigimas, ryškių spalvų dėmės akiratyje, palpuojant – skausminga stuburinės arterijos projekcijos vieta.

Neurodistrofiniai sindromai:

  • Peties-mentės periartrozė – peties sąnario skausmas ir judesių ribotumas, skausmai pasireiškia, ranką tiesiant bei atmetant ranką už nugaros.
  • „Žasto-plaštakos“ sindromas – peties-mentės periartrozė, pasireiškianti kartu su vegetatyviniais plaštakos pakitimais (nutirpimas, pamėlynavimas, žemesnė temperatūra), skausmingi ir nejudrūs peties sąnario, plaštakos bei pirštų judesiai.
  • Peties epikondilitas (alkūnės sąnario periartrozė, fechtuotojų epikondilitas, „tenisininko alkūnė“) – skausmas peties viršutino plyšio srityje, stiprėjantis judesių metu.

Svarbiausiais sindromais laikomi skausmingumo, statiniai (vertebraliniai), neurologiniai, vegetokraujagysliniai, visceraliniai ir nestabilaus stuburo požymiai, nors klinikiniai simptomai ir ne visada atitinka rentgenologinius parodymus.

Ostechondrozės diagnostika.

Stuburo rentgenogramoje matoma osteochondrozės susirgimo stadija; nors rentgenologinio tyrimo metu išryškėja tik klinikinės, besimptomės Šmorlio išvaržos.

Tarpslankstelinių diskų išvaržos matomos, atlikus kompiuterinę tomografiją (KT) ir magnetinę rezonansinę tomografiją (MPT).

 

Kaklo osteochondrozė

Kaklo osteochondrozėtai distrofinis degeneracinis tarpslankstelinių diskų pažeidimas stuburo kaklinėje dalyje. Dažniausiai osteochondrozė vystosi žemutinėje dalyje (C6 – C7 lygyje). Tarpslanksteliniame diske susiformavę degeneraciniai reiškiniai gali būti organizmo medžiagų apykaitos sutrikimo, sėdimo darbo (vairuotojams, kompiuteristams ir pan.), o taip pat genetinių faktorių pasekmė. Rizikos grupei (dėl kaklo osteochondrozės atsiradimo ir progresavimo) priklauso silpnesnės fizinės sveikatos ar turintys viršsvorį asmenys.

Lyginant su kitomis stuburo dalimis, kaklo osteochondrozei būdinga sudėtingesnė struktūra, kiti klinikiniai ypatumai. Stuburo kaklinės dalies pažeidžiamumas priklauso nuo anatomiškai specifinės slankstelių struktūros (kiekvieno atskiro kaklinės dalies slankstelio kūnas, lyginant su kitomis stuburo dalimis, daug mažesnis), nuo gerokai patvaresnių slankstelių tarpusavio jungčių ir nuo to, jog jie „patalpinti“ gerokai plonesnio sluoksnio raumenininėje „konstrukcijoje“ (negu liemens dalis).

Stuburo kaklinė dalis judresnė, todėl atitinkamai šios srities tarpslanksteliniai diskai patiria kur kas didesnį krūvį, ypač tarp IV-V ir V-VI kaklo slankstelių. Skersinėse kaklo slankstelių ataugose yra angos, iš kurių susidaro ištisinis kanalas, kuriuo praeina stuburo arterija, vena bei simpatinis nervas. Viršutinė, dengianti kaklo slankstelį plokštelė, iš šonų atskirta vertikaliu, kauliniu apvadu – kabliuko formos atauga, esančia netoli kaklo slankstelių skersinių ataugų ertmės. periferinėje Tarpslankstelinis diskas – tai kremzlinė  plokštelė, suaugusi su šonine slankstelių kūno plokštele. Disko dalyje yra išorinis skaidulinis fibrozinis žiedas, o pačiame centre pulpos formos minkštasis branduolys. Būdamas pakankamai elastingas, branduolys atlieka amortizacinę funkciją.

Nustatyta, jog vaikų tarpslankstelinius diskus maitina kraujagyslės, tokiu pat būdu (iš šoninių slankstelių dalių) maitinamos ir kremzlės. Organizmui senstant, kraujagyslės subliūkšta ir nebefunkcionuoja, todėl tarpslanksteliniai diskai tampa begysliais dariniais, kurie maitinasi difuzijos keliu į juos patenkančiu audinių skysčiu. Kaklinės dalies slankstelių paviršiuose (sąnarių  kraštuose) dažnai formuojasi egzostozės (kaulinės ataugos).

Kaklinės stuburo dalies šoninėje projekcijoje tarpslanksteliniai diskai yra pleištinės formos, aštriu kampu nukreiptos į nugaros pusę. Tokia diskų forma sąlygoja kaklo lordozę. Dėl didesnio judėjimo ir krūvio osteochondrozė dažniausiai vystosi  tarpslanksteliniuose diskuose tarp IV-V ir V-VI kaklo slankstelių. Tokiu atveju būdinga maksimaliai išreikšta kaklo lordozė. Ypatingą reikšmę turi slankstelio kablinės ataugos jungtis su aukščiau esančiu slanksteliu, – taip vadinamas kablinis stuburo sąnarys. Nustatyta, jog padidėjusi kablinė atauga gali užspausti nervinį-kraujagyslių rezginį, išeinantį pro angas ties skersinėmis stuburo slankstelių kaklinės dalies ataugomis.

Stuburo arterija yra poraktikaulinės arterijos atšaka. Ji įeina į skersinių ataugų VI kaklo slankstelio kanalą, išeina pro ertmes II kaklo slankstelio skersinėse ataugose ir įeina į kaukolės ertmę per didžiąsias sprando dalies angas. Stuburo dešinioji ir kairioji arterijos kaukolės ertmėje susilieja, sudarydamos pagrindinę arteriją, savo atšakomis maitinančią galvos smegenų užpakalinę dalį. Stuburo arterijų atšakos maitina nugaros smegenų kaklinę sritį ir jų dangalus.

Kai stuburo arterija užspaudžiama, sutrinka galvos smegenų užpakalinės dalies maitinimas, o miego arterijos vidinės atšakos iš dalies kompensuoja šį kraujotakos sutrikimą.

Į stuburo venas suteka veninis kraujas iš kaukolės ertmės ir giliųjų kaklo raumenų. Iš jų teka į bevardę veną. Dėl kraujo sąstingio stuburo venose užspaudžiamos slankstelinės arterijos ir pradeda formuotis klinikiniai kaklo osteochondrozės simptomai. Esant kaklinės stuburo dalies deformacijai, tarpslankstelinai  diskai suplonėja, siaurėja tarpslankstelinės ertmės ir jomis praeinančios nugaros smegenų nervų šaknelės užspaudžiamos, tuo pačiu susiaurėja ir jas maitinančios kraujagyslės.

Viena iš stuburo osteochondrozės atsiradimo priežasčių – per didelis krūvis stuburui, kada tiesiogiai veikiama jo vertikalioji ašis, todėl pirmiausia (dėl nepakankamo aprūpinimo krauju) nukenčia tarpšonkauliniai diskai, ir čia išsivysto kremzlių degeneracija. Degeneracinių procesų atsiradimą pagreitina traumos, infekcijos, intoksikacijos. Pradinėje ligos stadijoje dėl nepakankamo pulpos formos branduolių maitinimo vyksta fizinių-cheminių procesų pokyčiai. To pasekmėje tarpslankstelinio disko audinys standėja ir prarandamos jo amortizacinės savybės. Disko fibrozinis žiedas suyra, jame atsiranda įtrūkimai.

Jei degeneraciniai pakitimai pastebimi tik diskuose, tokia stadija vadinama pirmine. Rentgenogramoje ypatingų pokyčių nėra.

Antroje stadijoje į degeneracijos procesus įtraukiami gretimi slanksteliai. Esant tarpslankstelinių diskų pažeidimams, slanksteliai suartėja, liečiasi tarpslankstelinių sąnarių briaunos, ir sutrikdomas jų judėjimo  mechanizmas. Sąnario slankstelių paviršiuje susiformuoja ekzostozės.

Trečioje stadijoje, sąnarys apauga osteofitais, stuburo judrumas sutrinka. Dėl deformuotų kablinių slankstelių ataugų stuburo kanalo spindis žymiai susiaurėja. Tada užspaudžiama stuburo arterija bei simpatinis nervas.

Stuburo kaklinės dalies osteochondrozė prasideda nepastebimai, progresuoja iš lėto ir vystosi asmenims, kurie ilgą laiką dirba palenkta galva (buhalteriai, kirpėjai, dantistai), ir tai būdinga dažniau moterims. Žmonės, dirbantys fizinį darbą, osteochondroze serga rečiau. Osteochondrozę sąlygoja aterosklerotiniai reiškiniai. Skersinėmis kaklo slankstelių ertmėmis praeinantis nervinis-kraujagyslių pluoštas gali būti suspaustas ir atsikišusio disko (išvaržos). Susirgimą dažnai provokuoja pervargimai, intoksikacijos, infekcijos, medžiagų apykaitos sutrikimai. Pirma ligos stadija – besimptomė. Antros stadijos metu atsiranda klinikiniai simptomai, kurie priklauso nuo stuburo arterijos, simpatinio nervo bei nervinių šaknelių užspaudimo taip pat nuo nugaros smegenų suspaudimo dėl disko išvaržos. Išskiriamas šaknelinis sindromas, pasireiškiantis dėl tarpslankstelinių angų susiaurėjimo, bei cerebraliniai pažeidimai.

Vienas iš kaklo osteochondrozės simptomų – ūmus, priepuolinis, varginantis  galvos skausmas, susijęs su atitinkamos krypties galvos pasukimu. Šis skausmas, kuris prasideda kaklinėje dalyje, išplinta vienoje galvos pusėje, pereidamas į pakaušio, viršugalvio, smilkinių, ausies, kaktos ir akiduobių sritis. Labai stiprūs galvos skausmai pasireiškia naktimis arba rytą, dieną jie sumažėja arba visai dingsta. Šie reiškiniai paaiškinami tuo, jog dieną  pacientas išlaiko galvą atitinkamoje (fiziologiniu požiūriu palankioje) padėtyje, kurioje esant, osteofitai nespaudžia slankstelių arterijos ar simpatinio nervo. Naktimis, kada (pasak paciento), pagalvė (jaučiant skausmus) atrodo lyg akmeninė, kiekvienas neatsargus galvos pasukimas, netikėtai sukelia dar stipresnį skausmą. Tuo tarpu, esant palankioms aplinkybėms (šiltam, sausam ir saulėtam orui), tokie pacientai jaučiasi geriau, galvos skausmai sumažėja.

Didėjant drėgmės kiekiui ore ir nukritus barometro stulpeliui, būdingi galvos skausmai dar labiau sustiprėja. Stipraus skausmo periodu atsiranda ryškiai išreikšta hiperalgezija plaukuotosios galvos dalies odoje, skausmingumas jaučiamas, netgi palietus plaukus. Galvos skausmas atsiranda  dėl simpatinio nervo, praeinančio greta stuburo arterijos, sudirginimo, ir dėl pagrindinės arterijos kraujotakos sutrikimo. Stipraus galvos skausmo metu pradeda skaudėti akis, o jeigu dar skaitoma, akių skausmas stiprėja. Pažeidimo pusėje sumažėja regėjimo aštrumas. Vaizdas akyse darosi blankus, kuriam būdingas „muselių“ skraidymas. Tai susiję su nepakankamu galvos smegenų pakaušio srityje (čia randasi regos centrai) maitinimu. Neretai skundžiamasi klausos sutrikimais, ūžesiu ausyse, kartais – galvos svaigimu. Galvos skausmų priepuoliui praėjus, klausa atsistato, galvos svaigimas, ūžesys ausyse pranyksta. Kaklo osteochondrozės atveju gali būti skausmai ne tik kakle, bet ir pečių juostos srityje. Susirgus, fiksuojami šakneliniai skausmai, stiprėjantys pacientui ilgai laikant galvą vienoje priverstinėje padėtyje.

Šoninės diskų išvaržos pasireiškia kaklo-krūtinės radikulopatijomis bei pleksopatijomis. Pacientai skundžiasi  stipriais skausmais kakle arba rankoje, susijusiais su tam tikru galvos pasukimu. Dažnai skausmas persiduoda į išorinį peties paviršių ir sklinda per dilbį bei plaštaką iki nykščio ir smiliaus. Esant pažeistiems C5-C6 segmentams, pastebimas žasto dvigalvio raumens refleksų susilpnėjimas ar jų išnykimas. Esant segmentų C6-C7 pažeidimams, pastebima skausmų iradiacija (plitimas) plaštakos link ir III-IV rankos pirštų jautrumo sumažėjimas. Esant pažeidimams C7 ir C8 šaknelėse – skausmo plitimas į žasto ir dilbio vidinį paviršių bei rankos  IV-V pirštus.

Kartais būdingi rankos tirpimo, „skruzdėlyčių“ odos paviršiuje pojūčiai, raumenų funkcijos nusilpimas pažeistoje pusėje.

 

juosmeninės osteochondrozė

Degeneracijos procesams apėmus stuburo juosmens tarpslankstelinius diskus, jie suplonėja, tarpslankstelinės angos siaurėja, o tada užspaudžiamos ir nugarinės (spinalinės) šaknelės bei greta jų praeinančios kraujagyslės. Šoninės disko išvaržos gali spausti ne vien nervines šakneles, bet ir stuburo smegenis bei jų apvalkalą, o tokie reiškiniai sukelia skausmus. Vėliau, ligai progresuojant, atsiranda egzostozės. Klinikiniu požiūriu tai apibūdinama kaip deformuojančioji spondiliozė. Deformacijos proceso laipsnis gali būti nuo nežymaus iki labai ryškaus (pilno slankstelių susijungimo). Dažniausiai pažeidžiami tarpslanksteliniai diskai, esantys tarp IV ir V juosmeninės stuburo dalies slankstelių bei tarp V juosmens ir I kryžmeninės dalies stuburo slankstelių.

Pacientai, sergantys juosmens osteochondrozėmis, skundžiasi skausmais juosmeninėje dalyje, kurie sklinda išilgai sėdimojo nervo. Kartais pasireiškia refleksų sumažėjimu, raumenų atrofija ir netgi periferinėmis parezėmis. Skausmai gali sukelti refleksinę skoliozę (stuburo iškrypimą), atsirandančią dėl nuolat įtemptų raumenų, susijusių su ilgalaikiu skausmo pojūčiu.

Būdingi požymiai, esant juosmens osteochondrozei, – stuburo traškėjimas, sukant liemenį arba lenkiantis į priekį, riboti judesiai bei juosmeninės dalies lordozės išsitiesinimas. Jei ligos pradžioje skausmai būna praeinantys, tai vėliau, ligai įsisenėjus, tampa pastovūs. Pacientai skundžiasi skausmais stuburo juosmens srityje, kurie atsiranda rytą ir dienos pabaigoje, taip pat – po fizinio krūvio.

Gydymas labiau orientuotas į skausmų bei nugaros smegenų šaknelių funkcijos pažeidimų likvidavimą, tuo pačiu – ir į stuburo struktūrose progresuojančių distrofinių procesų profilaktiką. Daugumoje atvejų taikomas visas konservatyvių priemonių kompleksas, taikomų pagal patologinio proceso ryškumo laipsnį, pažeidimų lokalizaciją, neurologinių ir statinių-dinaminių sutrikimų pobūdį. Gydymo kursą paprastai sudaro keli etapai. Iš pradžių jo užduotis – likviduoti skausmus ir atpalaiduoti raumenis, vėliau – pašalinti šaknelių pažeidimo pasekmes, atkurti pažeistų stuburo motorinių segmentų judrumą, sukuriant taip vadinamą raumeninį korsetą ir iš naujo suformuojant fiziologinius stuburo vingius.

Įrašas paskelbtas temoje Nervų sistema. Išsisaugokite pastovią nuorodą.