Gydomasis masažas Asmeninė masažuotojo svetainė.
  • Lap 7

     

    Riebalų kaupimasis organizme, gausesniais (negu sveikų asmenų) kiekiais, vadinama nutukimu.

    Nutukimui priskiriami visi atvejai, kurių metu susikaupęs riebalų perteklius esti ne kokio nors susirgimo pasekmė, bet pagrindinis (svarbiausias) patologinis faktorius, net ir nenustačius kurio nors atskiro organo (arba organų sistemos) pažeidimo. Kartais, sykiu su jau esančiu riebalų susikaupimu, poodiniame riebaliniame ląstelyne išsivysto taip pat ir skausmingi difuziniai dariniai – mazginiai riebalinio audinio navikai (lipomos), – t. y. pasireiškia skausmingoji lipomatozė, taip vadinama Derkumo liga.

    Etiologija ir patogenezė

    Viena iš priežasčių nutukimui atsirasti – persivalgymas. Etiologiniai, persivalgymą skatinantys veiksniai yra šie:

    • Netinkami mitybos įpročiai šeimoje;
    • Darbo (veiklos) pakeitimas, kuriam įvykus, energijos
    sunaudojama mažiau, o maisto vis dar suvartojama tiek pat;
    • Psichinės traumos;
    • Ilgalaikis badavimas.

    Be šių faktorių organizme būna taip pat ir neurohormoninių mechanizmų pakitimai struktūrose, kurios reguliuoja gaunamų kalorijų kiekį bei jų išeigą, palaiko riebalų kaupimąsi (tuo pačiu – ir kūno svorį) fiziologinės normos ribose.

    Gineso rekordų knygos duomenimis, didžiausią kūno masę turintį žmogų medicina užregistravo JAV. Tai – Džonas Minokas. 1978 metais, sustojus kvėpavimui ir jo širdies veiklai, šis žmogus buvo skubiai atvežtas į ligoninę. Būdamas 1,85 m ūgio, tuomet jis svėrė daugiau nei 636 kg.

    Pats sunkiausias žmogus šiandien – taip pat JAV gyventojas Albertas Džeksonas. Jo kūno masė – 404 kg, krūtinės apimtis – 3,05 m, liemens – 2,94 m, klubų – 1,78 m, kaklo – 75 cm.

    Bene svarbiausią reikšmę nutukimui atsirasti turi atskiri galvos smegenų pagumburio centrai. Eksperimentiniai gyvūnėliai, kuriems pažeidžiamas tarpinių smegenų vidinis pilvinis branduolys, pasižymi didesniu ėdrumu, todėl ir vystosi jų organizmo nutukimas. Šie pagumburio branduoliai vadinami “sotumo centrais”. Padirginus šoninius tarpinių smegenų branduolius, esančius netoli vidinio pilvinio branduolio, taip pat skatinamas maitinimosi poreikis. Pastarieji (šoniniai) branduoliai vadinami “apetito centrais”. Vadinasi, šoniniai bei vidiniai pilviniai tarpinių smegenų branduoliai funkciniu požiūriu glaudžiai tarpusavyje susiję.

    Žinomos taip pat ir kitos žmonių nutukimo priežastys – po encefalito ar galvos smegenų auglių, t. y. esant patologijoms, kurių metu pažeidžiamos tarpinių smegenų sritys. Nutukimo atsiradimui neabejotinai turi reikšmės ir funkciniai pakitimai galvos smegenų žievėje. Yra duomenų, jog apetitą reguliuojančių centrų funkcinę būklę nulemia gliukozės sunaudojimas, kuris įvertinamas gliukozės kiekio arterioveniniu skirtumu: šiam skirtumui padidėjus, apetitas mažėja, o jam sumažėjus – padidėja.

    Išskiriami šie nutukimo laipsniai:

    • I laipsnio – kūno svoris (lyginant su normaliu) padidėja 29 %
    ir daugiau;
    • II laipsnio – kūno svoris viršija normalų nuo 30 iki 49 %;
    • III laipsnio – nuo 50 iki 99 %;
    • IV laipsnio – kūno svoris 100 % ir daugiau didesnis už
    normalų.

    Klinikinis apibūdinimas

    Ligoniai, kuriems būdingas I ar II laipsnio nutukimas, dažniausiai yra darbingi ir, neturėdami kitų nusiskundimų, gali atlikti sunkius darbus, reikalaujančius didelės fizinės bei protinės įtampos. Tik kai kurie iš jų skundžiasi greitesniu nuovargiu arba – sakosi, jaučiantys bendrą silpnumą.

    Esant III ar IV laipsnio nutukimui, pacientai gerokai dažniau skundžiasi dusinimu einant, o taip pat ir bet kokio kito fizinio krūvio metu. Dauguma nusiskundimų būdingi susirgimams, kuriuos išprovokuoja nutukimas (vainikinių arterijų aterosklerozė, cukrinis diabetas ir kt.).

    Tokių ligonių odos spalva dažniausiai būna normali, nepakitusi, tik retkarčiais veidui būdinga hiperemija arba atvirkščiai – jo blyškumas. Neretai gausiau prakaituojama ir dėl to atsiranda odos iššutimai. Ant šlaunų, ant sėdmenų ir ant pilvo, progresuojant nutukimui, atsiranda baltos drūžės (strijos). Vidutiniškai nutukusioms merginoms odos paviršiuje ant pečių, ties pieno liaukų pagrindu, o taip pat klubų, pilvo bei šlaunų srityse gausiai išryškėja rožinės spalvos ruoželiai. Šios drūžės ilgainiui pabąla, nors odos ar poodinio ląstelyno atrofijos dar nėra.

    Visiems nutukusiems pacientams poodžio riebaliniame ląstelyne būdingos gausesnės riebalų sankaupos, ankstyvose stadijose – liemens, pieno liaukų, pečių, šlaunų bei veido dalyse. Nutukimui progresuojant, besikaupiančių riebalų perteklius esti ryškesnis dilbių ir blauzdų srityse.

    Dar daugiau nutukusių asmenų odoje atsiranda raukšlės, o ypač didelio laipsnio nutukimo atvejais iš nukarusios odos sluoksnių susidaręs poodinis ląstelinis audinys pilvo pusėje būna tokio storumo, kad (atsisėdus) siekia sulenktus kelius. Taip pat
    sudribusi atrodo ir nugaros oda. Nutukusiems žmonėms staiga numetus svorį, dėl nepakankamo odos elastingumo iš jos raukšlių pasidaro nukarusios “klostės”. Šios klostės turi nebe tokį storą poodinį sluoksnį.

    Gydymas

    Tinkamiausias metodas nutukimui gydyti – nekaloringos dietos skyrimas, mažinant angliavandenių ir riebalų, bet pilnai aprūpinant organizmą baltymais, vitaminais ir druskomis.

    Jei svoris nekrenta, skiriama speciali dieta su griežtai paskirstytu maisto produktų daviniu, tiksliai kontroliuojant jų kaloringumą. Dietos taikymo laikotarpiu rekomenduojamas taip pat ir bendras kūno masažas.

    Ligoniams, kuriems būdingas padidėjęs alkio jausmas ir dėl to neišeina taikyti dietos, skiriami apetitą mažinantys preparatai, kurių veikimas pasireiškia atitinkamuose pagumburio centruose.

    Jei nutukusiajam nėra širdies – kraujagyslių sistemos patologijų, atsižvelgiant į paciento amžių ir nutukimo laipsnį, jam skiriamas didesnis raumenų veiklos krūvis.
    Gydomoji fizkultūra (gimnastika), stimuliuojanti audinių apykaitą bei rūgščių susidarymo procesus, taip pat gali būti taikoma nutukimo atvejais.

    Be jau aprašytų kovos su nutukimu metodų pastaruoju metu labai populiarūs ir kitokie gydymo būdai:

    • Specialių, riebalus skaidančių medikamentų (tablečių)
    vartojimas;
    • Kosmetinės procedūros, skiriamos poodiniam riebalų
    sluoksniui mažinti (šalti bei karšti kūno apvyniojimai, “saunos”
    procedūros, talasoterapija, limfinis drenažas);
    • Chirurginiai riebalų pašalinimo metodai (nors kartais, deja,
    galimi ir nenumatyti šių metodų realizavimo sunkumai);
    • Kodavimas nuo nutukimo;
    • Įvairių kosmetinių priemonių (dumblių ekstrakto, kremų ar
    gelių) naudojimas kartu su masažo procedūromis.

    Masažo tikslas: viso organizmo tonuso palaikymas, oksidacijos procesų aktyvinimas, dujų apykaitos plaučiuose ir audiniuose stimuliavimas, limfos bei kraujo apytakos pagerinimas, širdies veiklos palengvinimas, sąstingio reiškinių organizme, o taip pat slėgimo viduriuose pašalinimas.

Leave a Reply

You must be logged in to post a comment.

 

Copyright © 2009-2010 by Saulius Narūnas ir Gintas Gražulis All Rights Reserved