Masažavimas aparatais

 
.

Masažavimas specialiais aparatais

Bandymai daryti mechaninį poveikį (masažą) ligonio kūno paviršiui pradėti jau seniai. Išrasta nemažai įvairiausių prietaisų, galinčių palengvinti masažuotojo darbą, tuo pačiu išgaunant stipresnį (bei įvairiapusiškesnį) poveikį negu tai įmanoma rankiniu masažo būdu. Vis dėlto ypač platus mechaninio masažavimo taikymas praktikoje pradėtas tik tuomet, kai buvo iki galo išaiškintas fiziologinis vibracijos poveikis organizmui.

Buvo pasiūlyti originalios konstrukcijos aparatai, kuriais būdavo galima atlikti tam tikrus masažo veiksmus, siekiant moksliškai pagrįstų rezultatų, naudojant atitinkamus gydymo metodus.

Aparatai žymiai palengvindavo vibracijos taikymą ir gerokai išplėtojo šio metodo galimybes. Rankinės vibracijos taikymas ne visada įmanomas ir dėl tam tikrų, specifinių, anatominių – topografinių masažuojamos srities savybių (kaip pavyzdžiui, nosies ertmė arba tiesioji žarna). Masažuojant aparatais, vibracija gali būti atliekama pakankamai ilgai, o specialių antgalių – vibratorių – pagalba masažuojama net ir tose vietose, kur masažuotojo rankos negali pasiekti.
Specialūs reguliatoriai, kurie taikomi tokiems aparatams, suteikia galimybę dozuoti vibracijos poveikį, tausojant paciento sveikatą ir masažuotojo jėgas. Vis dėlto, nežiūrint visų masažuojančių aparatų privalumų, jokia priemonė negali visiškai pakeisti masažo, kurį sąmoningai valdo ir atlieka žmogaus ranka, galinti ne tik nustatyti audinių būklę bei užfiksuoti menkiausias atsakomąsias organizmo reakcijas, bet ir prisitaikyti prie anatominių-topografinių žmogaus kūno savybių. Atsižvelgiant į pakitimus, atsirandančius masažo procedūros metu, masažuotojas kiekvienu momentu gali kaitalioti masažo veiksmų intensyvumą ir pobūdį, vienu metu dirbdamas abiem rankomis, kas iš tiesų neįmanoma, atliekant masažą aparatų pagalba. Be to, masažavimas mechaninės vibracijos būdu tik papildo gydymą rankiniu masažu, pastiprina jo poveikį, tuo pačiu didindamas ir fiziologinį šio gydymo metodo poveikį.

Vibraciniai prietaisai pagal veikimo apimtį gali būti skirstomi į dvi grupes: vietinio poveikio ir bendro veikimo.

Vietinio poveikio aparatai paprastai esti kompaktiški, lengvi, nedidelės apimties, jais galima išgauti vienodą vibraciją, nevarginant masažuotojo rankų, o specialių reguliatorių pagalba galima keisti virpamųjų judesių dažnį ir amplitudę.
Šiuo metu gaminami įvairūs vibraciniai aparatai, kurie sukurti elektromagneto veikimo principu ir maitinami kintamos srovės šaltinio. Vibratorių sudaro guma, ebonitas arba metalas. Stiprūs vibratoriai naudojami intensyviam ir giliam audinių masažavimui, minkštesni – lengvam paviršiniam masažui.

Tam, kad vibratoriaus poveikis būtų kiek įmanoma švelnesnis, jo antgalis tvirtinamas prie masažuotojo plaštakos viršutinės dalies, o jo rankos pirštų galai uždedami ant paciento kūno. Tokiu būdu, virpamieji judesiai perduodami per masažuotojo ranką. Toks metodas vadinamas netiesiogine vibracija. Jis taikomas ypatingai jautriose bei skausmingose vietose. Panašiu principu buvo sukurti plokštieji vibratoriai, padengti akytu gumos sluoksniu.

Vibratorių forma įvairi. Ji iš dalies priklauso nuo anatominių-topografinių masažuojamos srities ypatumų ir nuo poveikio audiniams specifikos – gilaus ar paviršinio. Jei vibracijos poveikis perduodama didesniam kūno paviršiaus plotui, naudojamas plokščias guminis arba ebonitinis pusiau apvalus antgalis.
Plaukuotosios galvos dangos masažavimui naudojamas plokščias vibratoriaus antgalis su tam tikrais gaureliais, panašiais į šepetėlį; veido ir kitų skausmingų paviršių masažui – plokščias, koringa guma padengtas (arba – guminis piltuviškos formos) antgalis; nugaros, krūtinės, pilvo, galūnių masažavimui – rutuliškos (ar pusiau apvalios) formos ebonitinis vibratoriaus antgalis; nervo išėjimo į kūno paviršių vietoms masažuoti – mažytis, apskritas guminis antgalis; gerklės, nosies ertmės, priešinės liaukos (taip pat ginekologiniam) masažui – specialūs vibratorių antgaliai.

Šių antgalių pagalba galima atlikti vibruojantį glostymą, trynimą arba spaudimą. Atliekant mechaninę vibraciją, galima stabiliai dirginti skausmingus taškus ar nervo išėjimo vietas. Kaip labilaus poveikio būdas toks metodas taikomas pažeisto nervo šakojimosi vietose, esant neuritams bei neuralgijoms. Naudojant elektrovibratorių, jo rankenėlė nenuspaudžiama, o laikoma beveik prie pabaigos. Norint, kad aparatas nesugestų, vibratoriaus negalima perdaug stipriai spausti prie masažuojamo paviršiaus.

Bendro veikimo aparatai skirti viso organizmo poveikiui. Dauguma jų – stacionarūs, didelės apimties. Jais galima išgauti iki kelių dešimčių tūkstančių virpesių per minutę. Yra taip pat ir paprastesnių bendro veikimo aparatų, kurių veikimas priklauso nuo paciento kojų raumenų jėgos.

Pats paprasčiausias bendro veikimo aparatas yra vibracinė kėdė, kurios sėdimoji dalis įtaisyta ant specialių spyruoklių. Kėdė pradeda veikti, įsijungus po ja įtaisytam elektros varikliui. Virpesių dažnis gali būti reguliuojamas, dėl to vibracijos poveikį galima labai tiksliai dozuoti, suteikiant pacientui optimaliausią (procedūros trukmės bei intensyvumo) kiekį.

Paprasčiausiu bendrojo veikimo aparato pavyzdžiu taip pat galėtų būti ir Hoffo aparatas. Naudojant šį aparatą, pasyvūs audinių sukratymai sutampa su aktyviais paciento kojų judesiais. Prietaiso struktūra primena dviračio rėmą, kuris tvirtinamas prie grindų. Balnelis bendrai besijungiančia sistema sujungtas su vairalazdėmis ir dantytu valu. Pacientas atsisėdęs balnelyje ir, laikydamasis vairo, kojomis suka grandine sujungtus pedalus. Tuo metu balnelis skleidžia virpamuosius judesius. Kuo stipriau minami pedalai, tuo didesnis vibracijos dažnis.

Įrašas paskelbtas temoje Masažo rūšys. Išsisaugokite pastovią nuorodą.