Trumpa manualinės terapijos istorijos apžvalga.

 

Manualinė terapija – viena iš kineziterapijos rūšių – rankų poveikis stuburui, sąnariams ir raumenims, gydant jų ligas bei susijusius su jais neurologinius sutrikimus.

Manualinės terapijos metodai buvo žinomi gilioje senovėje. Jau V a. p. m. e. europinės medicinos pradininkas Hipokratas stuburo terapiją kartu su chirurginiu bei medikamentiniu gydymu laikė kertiniu medicinos akmeniu. Savo darbe, skirtame sąnarių gydymui, jis vartoja terminą „paratremata“, kuris beveik atitinka chiropraktikų vartojamas „dislokacijos“ arba „subliuksacijos“ sąvokas. Jis rašo: „Slanksteliai dislokuojasi ne daug, o vos vos.., būtina tirti stuburą, nes daugelis ligų susiję su stuburu, ir šios žinios būtinos daugelio ligų gydymui“. Apie stuburo gydymo metodus jis sako: „Tai senas menas. Aš labai gerbiu tuos, kurie buvo jo pirmaisiais atradėjais, o taip pat ir tuos, kurie panašiai kaip ir aš savo atradimais prisideda toliau vystydami šį gydymą natūraliais metodais. Niekas neturi praslysti pro patyrusio gydytojo akis ir rankas, kuo jis negalėtų pasinaudoti, atstatant pasislinkusius slankstelius, nepadarydamas žalos pacientui.“ Gydyti kifozę Hipokratas siūlė tokiu būdu: pakaitinti garais, ištempti ir spausti (t.y. taikė relaksaciją, dekompresiją ir trakciją). Šis gydymo metodas vadinosi rachiterapija.
Galenas, kinietiškasis Hipokratas Čan-Čyn-Kin, homeopatijos tėvas vokietis Hanemanas, Abu-ali-Sina, Ambruazas Pare (taip pat skausmo atveju siūlęs spaudimo ir tempimo metodus) buvo ryškiausi Hipokrato pasekėjai.

Viduramžiais audringai plėtėsi chirurginiai gydymo metodai bei farmakoterapija, o liaudies gydymo metodai prigeso.

Tik arčiau mūsų laikmečio kai kuriose šalyse (daugiau JAV, mažiau Anglijoje) buvo grupė žmonių, kaulataisiai, kurie gydydavo stuburo ligas.
Iš tų laikų mums žinomas „piemens glėbys“, „trepsėjimo“ technika, kai vaikai trepsėdavo ant tėvų, pavargusių po sunkaus fizinio darbo, nugarų, „fermerių stūmimai“ ir kt.

Manualinė terapija vėl pradėjo vystytis tik nuo XIX a. vidurio. Jai atstovavo osteopatų mokykla, vadovaujama anglų gydytojo Endriu Stilo (Kirksvilo miestas, 1874 m., mokslo trukmė – 2 metai) ir chiropraktikos mokykla, vadovaujama amerikiečio Danielo Palmero (1895 m.).

Chiropraktikų išsilavinimas iš pradžių buvo nepalyginamas su
osteopatų išsilavinimu. Mokymo kursas trukdavo 14 dienų ir kainavo 500 dolerių. 1911 m. mokymo kursas trukdavo jau vienerius metus. Vėliau osteopatų ir chiropraktikų mokymas įgavo aukštosios mokyklos pobūdį. Dabartiniu metu JAV mokslas trunka 4 metus, į mokymo programas įtraukti teoriniai pagrindai bei pagrindiniai klinikinės medicinos skyriai.

Tam tikru požiūriu, ir šiandien tarp chiropraktikų bei osteopatų yra darbo stiliaus skirtumų. Osteopatai daugiau dėmesio skiria funkcijų sutrikimams, dirbdami dažniausiai ilgais svertais, naudodami švelnią techniką, tuo tarpu chiropraktikams svarbiausia – struktūriniai stuburo pakitimai, ir jie dirbdami naudojasi trumpais svertais, apsiribodami dažniausiai manipuliacijomis.

Abi mokyklos dirbo nuolat tobulindamos savo žinias. Palmero sūnus padarė korsetą ir pasiūlė jo pritaikymą, taikydamas chiropraktinį poveikį sumažėjusios temperatūros vietose, sukūrė neurokalorimetrą, kuris matavo kūno temperatūrą išilgai stuburo.

Osteopatai visą laiką stengėsi pasiekti bendrosios medicinos lygį. Osteopatų skaičius JAV 1983 m. buvo 20000, chiropraktikų – 25000, o 2004 m. Jau apie 60000. Specialaus osteopatų žurnalo (Am.J. of Ostheopathy) turinys iš esmės labiau atitiko bendrosios medicinos žurnalo profilį. Žurnalas ketino apjungti osteopatų ir gydytojų profesines organizacijas. Neseniai Mičigano valstijos valstybiniame universitete įsikūrė net “Osteopatinės medicinos koledžas“ kartu su tokiu pat fakultetu.

Kaip gi šis procesas vystėsi Europoje? Žymaus terapeuto tėvas, šveicarų gydytojas Negili, nepriklausomai nuo amerikiečių osteopatų, pradėjo taikyti manualinės terapijos metodus stuburui, kurių dėka sėkmingai gydė galvos skausmą ir kitus sutrikimus. 1903 m. jis išleido metodinių nurodymų knygą. Jo vardas žinomas ir kitose šalyse.

XX a. europinėse mokslinėse manualinės terapijos mokyklose sužibėjo ryškiausios žvaigždės: Menelis, Saireksas ir Stodartas -Anglijoje, Menis – Prancūzijoje, Buchmanas – Vokietijoje, Karlas Levitas ir Janda – Čekoslovakijoje.

Anglų gydytojas fizioterapeutas prof. Menelis neslėpė, kad mokėsi iš osteopatų. Daugelis jo publikacijų (tarp jų ir vadovėlių) iki šiol laikomi pavyzdiniais, ypač diagnostikos srityje. Jo pasekėjas Saireksas taip pat buvo manualinės terapijos šalininkas, puikus klinicistas bei diagnostas (jo „Ortopedinės medicinos vadovėlis“ iki šių dienų yra geriausia pagalbinė priemonė klinikoje). Jis aprašo techninius metodus, kurie prilygsta tokiems pat Menelio ir osteopatų metodams. Vystant šią sritį daug nuveikė Stodartas. Iš pradžių buvęs osteopatu, jis studijavo mediciną ir tapo naujausių tyrimo ir gydymo metodikų autoriumi Europoje.

Vis plačiau vystėsi tarptautinis gydytojų bendradarbiavimas manualinės terapijos srityje. Pirmasis Tarptautinis manualinės terapijos kongresas įvyko 1958 m. Šveicarijoje, antrasis – 1960 m. VFR, trečiasis – 1962 m. Nicoje. Subrendo būtinybė koordinuoti įvairių šalių terapeutų manualistų veiklą, todėl 1965 m. rugsėjo mėnesį buvo įkurta Tarptautinė manualinės medicinos federacija (TMMF). Šio proceso reikšmė akivaizdi: manualinė medicina tapo viena iš tarptautinių mokslinių medicininių disciplinų.

Iš NVS šalių manualinė terapija labiausiai paplito Ukrainoje. Jau daugelį metų Zaporožės gydytojų tobulinimosi instituto neuropatologijos katedroje (vad. prof. A. Dobrinskis ir doc. A. KIimenko), Zaporožės srities ligoninės bazėje veikia stuburo osteochondrozės neurologinių sindromų reabilitacijos skyrius, kuriame taikant manualinę terapiją gydyta per 4000 ligonių.

Įrašas paskelbtas temoje Manualinės terapijos istorija. Išsisaugokite pastovią nuorodą.