Iš masažo istorijos pasaulyje ir Lietuvoje

 

Masažo pradžia siekia gilią senovę. Išsamesnių žinių apie masažo taikymą senovėje yra išlikę iki mūsų laikų literatūriniuose šaltiniuose.

Remiantis paskutinių dviejų dešimtmečių duomenimis, paaiškėjo, kad masažas senovės Kinijoje jau yra žinomas 2500 metų prieš mūsų erą.

Seniausioje kiniečių knygoje – manu skripte, kuris yra datuojamas 2698 m. iki mūsų eros „Kong-FU“ („Žmogaus menas“) ne tiktai smulkiai aprašyti masažo būdai, bet ir mėginimai atskleisti jų gydomąjį poveikį, kokiais atvejais geriau taikyti paviršutinį glostymą, kokiais – gilųjį, arba išspaudimą. Vėliau rašytame rankraštyje „Ne-czin“ („Knyga apie vidinį žmogų“) nurodomos ligos, kurių metu reikia ne tik gydyti vaistais, bet galima ir masažuoti.

VI a. pr. m. e. Kinijoje pirmą kartą pasaulyje buvo įsteigtas valstybinis institutas, kur studentams buvo dėstomas masažas kaip privaloma disciplina.
Senovės Kinijoje daugelyje provincijų veikė gydymo-gimnastikos mokyklos, kur buvo ruošiami specialūs gydytojai taosse, praktikuojantys akupunktūras, masažą ir gydomąją gimnastiką.

XVI a. Kinijoje buvo išleista 64 tomų enciklopedija, kurioje buvo smulkiai aprašyti visi masažavimo būdai, kurie yra taikomi iki šiol.

Indijoje jau 1800 metais pr. m. e. medicininiuose traktatuose, kurie turi bendrą pavadinimą ..Ajurvedos“ („Gyvenimo pažinimas“) smulkiai aprašyti masažo būdai ir techniniai variantai, skirti atskiroms kūno dalims masažuoti. Toli nuo Indijos buvo žinomi ir pripažįstami Sušrutos (indu chirurgijos pradininko) darbai, kuriuose smulkiai pasakojama kaip taikyti trynimą, spaudimą, duodami masažavimo būdų pa¬vyzdžiai sergant įvairiomis ligomis. Indijoje masažas buvo taikomas visais gyvenimo atvejais: susirgus. įkandus gyvatei, nuvargus, po traumų (sumušimų, patempimų, išnirimų ir lūžimų).

Nepaprastas susidomėjimas masažu Indijoje yra ir dabar. Jis yra moksliškai pagrįstas ir taikomas kaip gydymo metodas klinikose, kaip higieninė priemonė buityje, taip pat užsiiminėjant sportu ir joga.

Masažas buvo žinomas ir Korėjoje. Japonijoje. Japonijoje jis buvo taikomas kaip savimasažas galvos ir kaklo srityje, ypač esant galvos skausmams.
Egipte masažas buvo žinomas dar prieš mūsų erą. Apie tai liudija įvairių masažo būdų pavaizdavimas papirusuose, ant bareljefų, puošusių faraonų rūmus.
1841 m. kasinėjant senovės Egipte vieno karo vado kapą buvo rastas papirusas, kuriame aprašytas blauzdos ir pėdos masažas. Tuo metu jau buvo žinomas porinis masažas (dviese masažuoja vieną), kuris ir dabar praktikuojamas kai kuriose šalyse, tarp jų ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sportinėje praktikoje.
Graikijoje terminu „apaterapija“ buvo su¬prantami gydomasis, sportinis ir higieninis masažai. Masažas buvo vienas tuometinės medicinos elementų. Pirmuoju masažo žinovu buvo Herodotas (484-425 m. pr. m. e.), kuris pats nuolat masažuodavosi ir buvo puikaus fizinio sudėjimo. Jis vienas pirmųjų bandė išaiškinti masažo įtaką įvairių ligų gydymui. Ypač didelis indėlis masažo formavimesi priklauso medicinos „tėvui“ Hipokratui (459-377 m. pr. m. e.). Jo posakis „Gydytojas privalo turėti daugelio sričių, tarp jų ir masažo, patyrimą“ – yra plačiai žinomas. Jis yra masažo, kaip gydymo metodo, pradininkas Europoje. Hipokrato darbų rinkinyje („Hipokrato kodeksas“) aprašyti įvairūs masažavimo būdai, jų taikymas gydymui, gyvybinių organizmo funkcijų stimuliavimui. Senovės graikai didelį dėmesį kreipė į higieninį ir kosmetinį masažą, turėjo net jiems skirtus specialius salonus. Labai populiarios buvo pirtys, kuriose masažas buvo būtina procedūra, po jo kūną ištrindavo įvairiais kvepiančiais aliejais. Ant graikiškų vazų yra išlikę piešiniai, vaizduojantys žmogaus kūno priežiūrą bei masažą.
Senovės Romos gydytojai daug ką perėmė iš senovės Graikijos, Indijos, Kinijos. Egipto. Senovės Romos gydytojas Eusklepijus (graikas, gyvenęs 128-56 m. pr. m. e.) masažą skirstė į: 1) sausą; 2) su aliejais: 3) silpną: 4) stiprų: 5) trumpalaikį ir 6) ilgalaikį. Jis skelbė gydymą ne vaistais, o natūraliomis priemonėmis, pavyzdžiui, gimnastika, masažu, vandens procedūromis. Beje. masažu bei aktyviais ir pasyviais pratimais jis gydė nutukimą.

Galenas (130-200 m. e. m.) – vienas pirmųjų fiziologų, eksperimentinės medicinos pradininkas. Jis atidžiai tyrė masažo būdus, aprašė glostymo, trynimo, maigymo metodiką. Galenas skirstė masažą į rytinį ir vakarinį. Kiekvienas jų turėjo savo ypatumus, uždavinius ir metodiką. Būdamas gladiatorių mokyklos gydytoju, jis plačiai taikė masažą, nes. jo nuomone, tai vertinga priemonė gydant traumas, ypač derinant su vandens procedūromis.

Senovės Romos rašytojas Plutarchas rašė, kad imperatorius Julijus Cezaris versdavo vergą jį masažuoti tam. kad išnyktų bendra neuralgija. Senovės Romoje masažą atlikdavo net kariuomenėje.

Žlugus Romos imperijai, masažas, kaip sveikatingumo ir gydymo priemonė, ilgam išnyko iš Europos tautų gyvenimo. Tai skatino ir viduramžių krikščionybė, skelbusi, kad nuodėmė yra rūpintis mirtingo kūno sveikata ir grožiu. Tuo metu masažas klestėjo tose šalyse, kurių nepalietė krikščionybė – tai Vidurinė Azija, arabų šalys ir kt.

Senovės gydytojo ir filosofo Avicenos (Abu Ali Ibn Sina 980-1037 m.) darbuose, kurie buvo populiarūs Vidurinėje Azijoje, Irane sukurtos tam tikros nuostatos, kaip reikia prižiūrėti kūną, taikyti vandens procedūras, masažą. Vienoje „Gydymo meno kanono“ dalyje jis rašo, kad masažas turi būti saikingas savo kokybe ir kiekybe. Avicena masažą skirstė į stiprų, kurio tikslas yra tonizuoti, silpną – atpalaiduojantį, vidutinį, leidžiantį palaikyti gerą fizinę formą ir ilgalaikį, skirtą suliesėjimui. Be to, jis skyrė paruošiamąjį masažą prieš fizinius pratimus ir atstatomąjį arba raminantį po jų. Šie terminai sportinėje praktikoje liko iki šių dienų, o jo idėjos tuo metu buvo paplitusios ir Rusijoje, Turkijoje bei Kaukaze.

Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje taikomas masažas gerokai skyrėsi nuo klasikinio Graikijos ir Romos masažo. Jį darė ne tik rankomis, bet ir kojomis.
XVIII a. masažo istorija siejasi su tokiomis pavardėmis kaip P. Hofmanas. A. Fule-ris, F. Andrė ir kiti. Vokiečių mokslininkas P. Hofmanas rekomenduoja viso kūno masažą ypač tiems asmenims, kurie mažai juda. K. Tiso savo veikale „Medicininė ir chirurginė gimnastika“ nurodo masažo ir pratimų įtaką chirurginių ligų gydymui.
Masažavimo būdus susistemino švedų fizkultūrininkas P. Lingas (1776-1839). Jo masažo metodika žinoma kaip „švediškasis masažas“. Po to šį masažą plėtojo J. Mezgeris (1839-1901 ), gyvenęs Amsterdame. Jis nurodė masažo indikacijas ir pirmasis pradėjo mokyti masažo ne gydytojus, o medicinos seseris. Dar daug garsių gydytojų, pavyzdžiui, T. Bilrotas, F. Esmarchas ir kiti tyrinėjo masažo poveiki žmogaus organizmui. Jau tais laikais buvo nustatyta, kad masažas veikia ir vietiškai ir refleksiškai. Masažui plisti padėjo rusų gydytojas L. Zabludovskis (1882), kuris dirbo Prūsijoje, Berlyne įkūrė pirmąją valstybinę masažo mokyklą. Specialūs masažo metodai buvo Įdiegti po to, kai H. Hedas ( 1889) nustatė, kad vidaus organų ligos sukelia odos pakitimus, ir J. Makenzis (J. Mackenzie) (1917) aprašė padidinto raumenų tonuso bei jautrumo atsiradimą.

Susiformavo „klasikinio masažo“ sąvoka. Tai – visi masažavimo metodai, kurie buvo naudojami iki naujų būdų – refleksinio segmentinio, jungiamojo audinio, periostalinio, taškinio – Įdiegimo į praktiką.

Rusijoje pažymėtini gydytojas D. Otas. kuris 1888 m. Peterburge Įsteigė specialius ginekologinio masažo kursus, gydytojas K. Šulcas (1891), kuris parašė disertaciją „Masažas gydant lūžius“, gydytojai E. Zalesova. K. Solovjovas, V. Kramarenko, kurie įsteigė masažo kursus Peterburge, Maskvoje ir Kijeve.

Refleksinis-segmentinis masažas atsirado XX amžiuje. Paminėtini autoriai A. Sčerbakas, F. Langė, O. Gleszer ir V. Dalicho. Rusijoje masažo poveikį, gydant Įvairias ligas, tyrė ir aprašė A. Verbovas, A. Turas, V. Moškovas, V. Kuničevas, L. Komarova, K. Ananjeva, O. Kuznecovas, N. Belaja, K. Zavadina ir kiti.

Ikikarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje 1921 m. vasario 21 d. pradėjo veikti pirmieji masažo kursai. Jų vadovas buvo d. V. Kuzma. Devynios gailestingosios seserys tris kar¬tus per savaitę mokėsi masažo teorijos ir praktikos (žurnalas „Medicina“, 1921 m.). Yra straipsnis „Apie fizinę terapiją ir jos dės¬tymą universitetuose“. Dėstė prof. dr. J. Bagdonas. Šiame straipsnyje pažymima, kad Lietuvoje skaitoma fizioterapija 5-ajame universiteto semestre kaip bendrosios terapijos dalis, kursas tik teorinis, privalomas, įvertinamas kolokviumu. Prof. dr. J. Bagdono nuomone, yra tų metodų pritaikymo stoka (žurnalas „Medicina“, 1935 m.). Dr. O. Pudymaitis taip pat rašė apie masažą. Jo manymu, geriausiai masažuoti gali tik gydytojas. Tačiau autorius sutinka, kad masažuoti gali ir jaunesnis personalas, bet tik gydytojui prižiūrint. Savo straipsnyje dr. O. Pudymaitis trumpai aprašo masažo rūšis, jų poveikį organizmui, metodiką, indikacijas ir kontraindikacijas. Tai buvo medžiaga vadovėliui „Bendrinė terapija“ (žurnalas „Medicina“, 1939 m.).

1937 m. buvo įsteigti specialūs kursai, kuriuose ruošė masažo ir gydomosios gimnastikos specialistus.

Ikikarinėje Nepriklausomoje Lietuvoje masažas buvo taikomas gydymui valstybinėse ir privačiose gydymo įstaigose, taip pat sportininkų fiziniam paruošimui.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo vėl įkurti masažo kursai medicinos seserims. Pirmiesiems kursams Druskininkuose vadovavo K. Dineika. Vėliau pradėjo veikti kursai Vilniuje, Palangoje. Kaune.

Įrašas paskelbtas temoje Masažo istorija. Išsisaugokite pastovią nuorodą.